Kovo 15-ją Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) išplatino žinią apie savo sprendimą dėl Prancūzijos teismų veiksmų neleidžiant lesbiečių porai įsivaikinti vienos iš jų dukters. Anot teismo, draudimas paprastai arba dirbtinai apvaisinant įsivaikinti vaiką nenormalios seksualinės orientacijos poroms nėra diskriminacinis, nes jų nevaisingumas nėra patologija (sutrikimas).

Be kita ko, EŽTT praneš
Paradoksalu, tačiau šūkis „Lietuva – lietuviams”, turintis žmones vienijančią potekstę, jau kelintus metus skambantis per eitynes Lietuvos nepriklausomybės dienų progomis, ima vis labiau priešinti šalies visuomenę. Apibendrinus esamą situaciją galima pastebėti, jog Lietuva susiskaldžiusi į dvi aktyviai konkuruojančias ir vieną pasyviai situaciją stebinčią stovyklą.
Reaguodamas į viešą diskusiją, inicijuotą poros garbingų Vilniaus universiteto profesorių (turiu galvoje dr. Vytautą Radžvilą ir dr. Alvydą Jokubaitį) noriu pasidalinti savo nuomone apie kelis probleminius klausimus. Iš pradžių trumpai apžvelgsiu Vakarų pasaulį po prieš keletą mėnesių vykusio referendumo Šveicarijoje apgaubusią šliaužiančio totalitarizmo pašvaistę. Nagrinėdamas problemą iškelsiu
Lietuvos viešojoje erdvėje kilo diskusija apie liberalizmą. Šią diskusiją sukėlė VU TSPMI vykusi prof. Alvydo Jokubaičio ir prof. Vytauto Radžvilo diskusija su studentais apie liberalizmo filosofijoje glūdinčias struktūrines problemas. Vėliau dar daugiau žibalo į ugnį įpylė A. Jokubaičio ir Manto Adomėno knygų mugėje rengta diskusija „Politika ir velnias“, kurioje užsiminta apie pernelyg didelę l
Nepriklausomybės 20-mečio proga Delfi.lt portale pasirodė interviu su britų akademiku, žurnalo The Economist publicistu Edwardu Lucasu. Šis autorius yra menko Vakarų Europos politologų, palankiai vertinančių Lietuvos bei visos Rytų Europos laisvės siekius ir oponuojančius Rusijos imperialistinei politikai, ratelio atstovas.

Interviu pabaigoje žurnalistas paklausė pašnekovo apie strateginės mūs
Turėdamas sąmoningą ar pasąmoningą intenciją, žmogus gali savo valią nuslopinti ir pasiduoti kitų žmonių kūrybinei galiai. Tačiau svarbiausi klausimai šiame kontekste turėtų nuskambėti taip: ar žmogus, esant būtinybei, sugeba panaudoti savo valią? jis yra ar nėra vergas?
Kuomet XV-XVI a. Europos gyventojai pradėjo didžiąsias keliones į kitus žemynus, nei viename jų nesutiko civilizacijų, kurios europiečius galėjo pralenkti mokslo, ekonomikos ar socialinėje sferose (jau nekalbant apie karinę galią ir techniką). Tad kyla natūralus klausimas, kodėl Vakarų civilizacija vystėsi taip sparčiai, jog europiečiai, net ir susidūrę su gerokai senesnėmis civilizacijomis, šias
Jūsų dėmesiui – Seimo nario ir filosofo dr. Manto Adomėno paskaita apie konservatizmo kilmę ir pamatines vertybes. Publikuojama antra paskaitos dalis, kurioje kalbama apie lietuviško konservatizmo sampratą, religijos vaidmenį, apie postmodernų žmogaus prigimties suvokimą bei švietimo svarbą. Taip pat atsakoma į moksleivių klausimus.
Seimo nario ir filosofo dr. Manto Adomėno paskaita apie konservatizmo kilmę ir pamatines vertybes. Publikuojama pirmoji paskaitos dalis, kurioje kalbama apie konservatizmo ištakas bei pagrindines konservatyviąsias nuostatas: politinės bendruomenės istoriškumą, antiutopiškumą, realizmą žmogaus prigimties atžvilgiu bei pozityviąją laisvės sampratą.
Dar ne iki galo nurimus aistroms, kilusioms praėjusių metų pirmąją Šv. Kalėdų dieną tik dėl keleivių drąsos neįvykusio teroro akto prieš amerikiečių bendrovės keleivinį oro lainerį, tarptautinėje bendruomenėje puse lūpų pradėta kalbėti apie naują JAV kovos su terorizmu frontą Artimuosiuose Rytuose – Jemeną.
Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta kalbos apie tai, kad mums esą nereikalinga kariuomenė. Paprastai yra argumentuojama tuo, jog mes jau esame NATO sudėtyje, tad jau viskas ramu. Kita dalis visuomenės, akivaizdžiai veikiama Rusijos informacinės propagandos kanalų, laiko NATO agresyviu kariniu bloku. Kiek blaiviau mąstantis žmogus numotų ranka ir pasakytų, jog tai tamsuolių paistymai, tačiau
Cherchez la femme (ieškokite moters) – iškilus eilinei santykių dramai, dar ne visai politiškai korektiškais laikais, sakydavo prancūzai. Cherchez Putin turėtų sakyti lietuviai, kalbėdami apie Lietuvos ir Rusijos santykius.
Nedažnas šiuolaikinis politikos filosofas pastebi glaudų marksizmo ir liberalizmo ryšį, o dar rečiau įžvalgiai prisiliečia prie bendro šių klasikinių teorijų pamato (kuris dažnai lieka nepastebėtas ar tiesiog sąmoningai, patogumo ir korektiškumo dėlei ignoruojamas). Abiejose politinėse doktrinose galima stebėti labiausiai jas suartinantį fenomeną – šių politinės minties tradicijų priartėjimą prie
Iki Kopenhagoje vyksiančios Pasaulinės klimato kaitos konferencijos (COP15) likus mažiau nei mėnesiui, lapkričio 19 dieną internete buvo paviešinti svarbūs dokumentai ir mokslininkų laiškai, gauti įsilaužus į Rytų Anglijos universiteto serverius, kuriuose saugomi Klimato tyrimų padalinio (Climatic Research Unit, toliau – CRU) duomenys. Nutekinta informacija kelia labai daug klausimų, bet kol kas
Amerikietiškasis konservatizmas yra ištikimas Amerikos respublikos sergėtojas. Kadangi Amerikos respublikos santvarka paprastai apibūdinama kaip „liberali“, straipsnio pavadinime keliamas klausimas – „Ar konservatizmas yra liberalizmo atmaina?“ – savaime tarsi ir suponuoja atsakymą: šiuo metu konservatizmas tarnauja liberalizmui. (Šiuo atveju kalba eina apie XVIII a. liberalizmą, reiškiantį aprib
Greičiausiai būtų sunku surasti ciniškesnį momentą paskelbti apie Centrinės ir Rytų Europos atidavimą į Rusijos įtakos sferą, nei Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-osios metinės. Rugsėjo 17 dieną, kaip tik tokį žingsnį žengė JAV „vilties“ prezidentas Barackas Obama, atsisakęs planų Čekijoje ir Lenkijoje įkurti priešraketinės gynybos (PRG) sistemos elementus.