Sunku atsisveikinti su tuo, kas turėta, branginta kaip dovana, ir su tuo, kas, mūsų įsivaizdavimu, privalomai turėtų mums priklausyti. Deja, kažko tikrai netekus, ateina mintis, jog išties niekas nieko mums neprivalo, kad turėjimo iliuzija būtų galutinai sunaikinta. Netgi Dievas mums nieko neprivalo. Ir visa, ką mums duoda, duoda tik iš savojo gerumo. Netgi skaudžiausius išbandymus..Taigi ir likau, kaip tada atrodė, prie suskilusios geldos. Širdis plyšo žvelgiant į vaiko akis...

Už šį straipsnį balsavo

Panašios nuorodos

  1. Dalius Joneikis. Tėvo dienai: maži Dievo stebuklai
  2. Dievo karalystė
  3. Meilė pagal apaštalą Paulių
  4. Kas yra tikėjimas?
  5. Tėvo Stanislovo pamokslai – išpažintys (II). Apie laiką
  6. Dieve, kalbėk su manimi. Gražūs žodžiai, verčiantys pamąstyti...
  7. Liudijimas- Svidetelstvo (video)
  8. Meilės laiškas Tau ! ! !
  9. Tikėjimas ar pasitikėjimas...?
  10. MORALĖS IR RELIGIJOS KOLAPSAS