10 Balsuoti
Dėkoju Dievui už likimą,
Kad blaškė, mėtė Jis mane.
Per tai gavau aš supratimą –
Dėl ko ir kaip gyventi čia.

Anksčiau suprasti negalėjau
Prasmės, kodėl aš žemėj šioj.
Ir nuolat sieloje kentėjau,
Buvau paskendus tuštumoj.

Vis negalėjau rasti vietos,
Skaityti pilną straipsnį 2 Komentarai

Ši „Topix.lt” esanti naujiena įdėta iš http://ateitis.org vartotojo matas. Topix.lt nuosavybės teisių į šią naujieną neturi. Už naujienos turinį tiesiogiai ir individualiai atsako ją paskelbęs vartotojas.

Už šį straipsnį balsavo

Komentarai

barbora 44 d.
| - 0 +
Ačiū už papildymą...

Joli 90 d.
| - 1 +
Cia ne pilnos eiles duotos, stai jas idedu pilnas:

VIENINTELĖ PRASMĖ

Dėkoju Dievui už likimą,

Kad blaškė, mėtė jis mane.

Per tai gavau aš supratimą –

Dėl ko ir kaip gyventi čia.

Anksčiau suprasti negalėjau

Prasmės, kodėl aš žemėj šioj.

Ir nuolat sieloje kentėjau,

Buvau paskendus tuštumoj.

Vis negalėjau rasti vietos,

Kankino nuolat klausimai.

Jaučiau save, lyg būčiau “niekas”,

Bijojau – bus tai amžinai.

Bet vieną dieną sužinojau:

Esu aš Dievo kūrinys,

Jo rankomis sukurtas indas,

Bet kas many? Koks turinys?

Ir pamačiau: manoj esybėj

Tikrai ne Dievo prigimtis,

Todėl baisi ta realybė,

Ir gimė manyje viltis.

Aš suvokiau: kaip Dievo indas

Ne Juo pripildyta esu.

Žinau, kaip Jis man reikalingas,

Todėl tą tuštumą jaučiu.

Maldoj šaukiausi tądien Jėzaus,

Prašiau pripildyti mane.

Dar tokio jausmo neturėjau –

Išvydau Šviesą širdyje.

Dabar žinau: mes Dievo indai,

Neturim skęsti tamsoje.

Susimąstyk, kuo prisipildęs?

Kas slypi tavo viduje?

Mes sukurti talpinti Dievą,

Jis - Meilė, Džiaugsmas ir Viltis.

Be Jo mes kenčiame kiekvienas,

Jis mumyse – mūs paskirtis.

Mes sukurti, kad Jis galėtų

Čia Žemėj išraišką turėt,

Kad Jis iš mūsų – indų – lietųs,

Kad Žemė imtų Juo švytėt.

Bet šiandien pavergti mes blogio,

Sunku mumyse gero rast.

Todėl ir Žemė taip atrodo,

Net baigiame viltis prarast.

Tikrai ne meilę mes dalinam,

Žinau: tai jaučiame visi.

Mumyse pyktis ir pavydas

Bei neapykanta gili.

Ne Dievas mus visus naudoja,

Susimąstykime kartu.

Mes nesukurti nešti blogį,

Išgirsk, žmogau, tavęs meldžiu.

Savaime blogis iš mūs liejas –

Nereikia pastangų jokių.

Juk mus nemoko blogio niekas,

Bet mumyse tai nuo pradžių.

Priimki Jėzų tu į širdį,

Lai Jis pripildys ir tave.

Ir būk naudojamas Jo indas,

Te traukiasi baisi tamsa.

Kaip gera būti Dievo indu,

Jo Šviesą nešt žmonėms visiems.

Tik atsiverk ir prisipildyk,

Ir pasakyki tai kitiems.

Vien Meilė, Džiaugsmas ir Ramybė

Te liejasi iš mūs visų.

Te žodžiai mūsų tik gaivina,

Vaduoja slegiamus vargų.

Jei atsiversi tu kaip indas

Ir prisipildysi Dievu,

Pajausi, kaip Malonė sklinda,

Ir bus tau gera iš tiesų.

Ir jau tada atrasi prasmę

Šioj Žemėj vargo slegiamoj,

Ir peržengsi kiekvieną brastą,

Ir nebebūsi tuštumoj.

Užliekim Žemę Dievo Meile,

Te traukias blogis su tamsa.

Mes, žmonės, – Dievo esam indai,

Prasmė – būt sklidinam Šviesa.

( Pr. 1:26 “Ir Dievas pasakė: Padarykime žmogų pagal Mūsų atvaizdą ir panašumą”).