Krikščioniškoje tradicijoje vyskupo vaidmuo itin svarbus. Ji yra ne tik tikinčiųjų bendruomenės lyderis ir vadovas, bet ir dieviškais įgaliojimais apdovanotas asmuo. Senas bažnytinis posakis byloja: “Ten, kur vyskupas, ten - Bažnyčia.”
Naujasis kovo mėnesio ARTUMOS numeris irgi kviečia apie laisvę kalbėtis, jos kainą minėti. Ir netgi paklausti savęs: ar buvome ir tebesame įsupti to laisvės gūsio, kuris prieš dvidešimt metų tarsi pavasario vėjas praskriejo Lietuvoje?
Germain Dufour, kapucinas kunigas, buvęs Žaliųjų partijos aktyvistas, “Saint-Servais bažnyčioje Lježe, vasario 13 d. (Šv. Valentino dienos išvakarėse) sutuokė (!) homoseksualią porą”.
Sutikime, kad kunigo savižudybė nėra ir negali būti normalus faktas. Jo iš principo negalima priimti kaip vos ne savaime suprantamo reiškinio. Juk kalbame apie kunigą, kuris Bažnyčios tradicijoje yra vadinamas „sielų gydytoju“…
Atgailavimas yra paprasčiausias teisingumo atstatymas. Juk atgaila yra teisingumas Dievo (malda), savo (pasninkas) ir artimo (šalpa) atžvilgiu. Gavėnios laikas yra skirtas būtent šiems trims atgailos būdams pasireikšti.
Internetinių portalų skelbiamų publikacjų religinėmis temomis apžvalga.
Todėl ir bažnytinė bendruomenės užduotis turėtų būti ne žiūrėti į neįgaliuosius kaip į ligonius, juos globoti, bet padėti jiems dalyvauti bendruomenės gyvenime, kad jie pasijustų visaverčiais jos nariais.
Prieš dešimtmetį buvo skambiai prabilta apie mūsų visuomenę krečiančią vertybinę krizę. Apie ją kalbėjo visi, kas netingėjo: intelektualai, politikai, žurnalistai, dvasininkai. Tuo pat metu pačioje visuomenėje fermentavosi(uojasi) procesai, kai instinktyviai, tarsi bandant save išsaugoti, ieškoma atramos centro, ašies, apie kurią viskas suktųsi. Čia dėmesys ir užkliūva už krikščionybės, kuri yra
Nenuostabu, kad netrūksta skeptikų, nes ne vienam nūdienos žmogui demonai yra mitologinės būtybės. Kaip paradoksaliai skambėtų, bet krikščionybė neįsivaizduojama be velnio.
Kuomet XV-XVI a. Europos gyventojai pradėjo didžiąsias keliones į kitus žemynus, nei viename jų nesutiko civilizacijų, kurios europiečius galėjo pralenkti mokslo, ekonomikos ar socialinėje sferose (jau nekalbant apie karinę galią ir techniką). Tad kyla natūralus klausimas, kodėl Vakarų civilizacija vystėsi taip sparčiai, jog europiečiai, net ir susidūrę su gerokai senesnėmis civilizacijomis, šias
Milijonai krikščionių stačiatikių Rusijoje, Graikijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir kitose šalyse tebėra atskirti nuo milijonų ištikimų Romos tradicijai krikščionių. Šiandien stengiamasi imtis svarstyti ginčytinus klausimus, tačiau taip vadinamas ekumeninis dialogas susiduria su nemažais sunkumais.
Praeitų metų rudenį Lenkijoje, Sokulkoje, 20 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje netoli Suvalkų, bažnyčioje dalijant komuniją pašventinta ostija nukrito ant grindų. Kaip reikalauja liturgija, ji buvo įdėta į indą su vandeniu ir uždaryta bažnyčios seife.

Per kelias dien...
Įsivaizduokime situacija, kai vaikas baksteli pirštu į kunigo apykaklę ir paklausia: “Kas čia?” Kunigas oriai atsako: “Skaistutė, vaikeli”.
Iškart prisipažinsiu, kad nesu didelis Visariono mokymo žinovas. Nežinau itin daug ir apie bendruomenę, kurią jis subūrė. Ir apie tai, kokios kontroversijos ją supa, skaičiau ganėtinai seniai. Visariono bendruomenę gan išsamiai yra ištyrinėjusi Rasa Pranskevičiūtė, ji parašė apie Visariono bendruomenę magistrinį darbą, kurį teko skaityti, keletą straipsnių, rašo disertaciją. Taigi, gal sulauksime
Prieš krikščionybės legalizavimą Romos imperijoje gruodžio 25 d. iškilmingai ir pompastiškai buvo švenčiama Saulės šventė. Krikščionybei tapus oficialia imperijos religija, šią dieną pradėta švęsti Jėzaus Gimimo iškilmę. Paliko ta pati data, bet pakito šventės turinys.
Šįsyk savo žvilgsnį sutelksime ties Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Kokie jai buvo nueinantys metai? Kokie įvykiai ir temos telkė, vertė diskutuoti ir jaudino šalies katalikų bendruomenę?
Bandoma Šv.Raštu pagrįsti Kristaus antrąjį atėjimą trečiojo tūkstanmečio pradžioje.
Krikščionys per Kalėdas švenčia ne Jėzaus Kristaus gimimo dieną, o įvykį, kai Dievo Sūnus šiame pasaulyje pasirodė žmogaus veidu.
Kokia Kūčių vakarienės prasmė? Kodėl valgome žuvį? Ką reiškia kalėdaitis?
Ką prarandame sulaukę dar vienų „krizinių Kalėdų“? Akivaizdu, kad tai priklauso nuo mūsų vertybių sistemos. Jei jos viršūnėje laikas matuojamas pinigų pluoštu, tuomet tokioms Kalėdoms stigs blizgesio ir prabangos, šventės bus blankios.